Pasaka „Kaip viešoji biblioteka pagaliau gavo savo namus“, direktorės Nijolės Masiulienės pasekta bibliotekos pristatymo visuomenei šventės metu, 2013 m. balandžio 30 d.
…Senais laikais, kai bibliotekų beveik dar nebuvo, 1936 m., Lietuvos ministeriai priėmė Bibliotekų įstatymą, ir tada pradėtos steigti viešosios bibliotekos. Jurbarko inteligentų grupė, dalyvaujant pedagogui Teodorui Šuravinui, kreipėsi į ministerius, kad ir Jurbarke leistų steigti biblioteką. 1937 m. tai ir buvo padaryta, bet namų ji negavo – tebuvo išnuomotas privatus butas, du kambariai, viename – skaitykla, kitame – knygų fondas.
Kur biblioteka gyveno iki 1960 m. , šaltiniai nutyli. Apie 1960-uosius jai paskirtos patalpos Kauno gatvėje virš tuometinės mėsinės. Čia buvo neblogai: tik nusileidi laiptais, užsiimi eilę, po kiek laiko ir apsiperki. Dar ir kvapelių „skaniausių“ prisiuostė darbuotojos…, bet ir čia nebuvo namai…
1977 m. Lietuvoje vyko toks procesas, vadinamas centralizacija, kai visas regiono bibliotekėles po savo sparnu paėmė centrinė, joms vadovavo ir rūpinosi. Tuomet ta Jurbarko centrinė biblioteka nuo mėsinės perkelta į Valančiaus gatvę, prie bažnyčios, jai atiduotas visas buvusios klebonijos pastatas. Valdžia skyrė pinigų naujiems baldams ir inventoriui įsigyti. Jau visi pamanė, kad biblioteka turi tikrus namus.
Tačiau atėjo 1990-ieji, stojosi Lietuva, atgavo nepriklausomybę, grąžino tarybinės valdžios nusavintus pastatus tikriesiems šeimininkams. Taip ir Jurbarko bažnyčiai grąžintas buvusios klebonijos pastatas. Vėl biblioteka be namų…
Laimė – kitoje bažnyčios pusėje liko be šeimininkų partijos komiteto rūmai, į juos ir perkelta biblioteka. Vėl kraustynės. Dar gerai, kad čia pat, ir vis taip pat arti Dievo namų. Bet neilgai džiaugėsi bibliotekininkės ir skaitytojai erdviomis skaityklomis ir fondais partijos paliktuose rūmuose, tik dvejus metus. Brangiai čia reikėjo mokėti už kiekvieną kvadratinį metrą. O ir labai reikėjo patalpų naujos Lietuvos tvarkdariams – policijai. Tarėsi valdžios vyrai, ką daryti. Lietuvoj sunkmetis, žmonėms ne tiek daug ir reikią tų knygų, ar kitokios kultūros. Nusprendė įkelti biblioteką į Kultūros rūmų pastatą, kad būtų lengviau jį išlaikyti. Taip ir padarė1992 m.
Pasidalijo kultūrininkai patalpomis, susispaudė patys, apribojo savo veiklas. Kas netilpo, tam primūrijo kampą kokiame koridoriuje. Ir gyveno draugiškai, ir buvo gera kartu, ir valdžia netoli…, bet biblioteka ir vėl – tik nuomininkė.
Su metais viskas keitėsi į gera – Lietuva pradėjo augti, žmonėms daugiau reikėjo kultūros, knygų, kompiuterių, šokių ir dainų. Ankšta pasidarė, nėr kultūrininkams kaip veiklą plėst, projektus vykdyt, jokių augimo galimybių.
Vaikų bibliotekos likimas ne mažiau dramatiškas. Visą laiką atskirta nuo pagrindinės bibliotekos, daugybę metų buvo pilkame mediniame namelyje prie gimnazijos, tuometinės I vidurinės mokyklos. Gerai, kad vaikučiams patogioje vietoje, bet kampininkė, su krosnimis, malkomis ir pelenais, triukšmingais ir pavojingais kaimynais.
Kai tik Ūkio bankas persikėlė į buvusį kino teatrą, liko patalpos Kauno gatvėje, prie pat turgaus, penkiaaukštyje gyvenamajame name, buvusiame bendrabutyje. Ir perkelta čia vaikų biblioteka. Toli nuo motininės bibliotekos, toli nuo miesto centro, kartais užliejama vandeniu ne visai pavyzdingų kaimynų. Bet aplinkinių namų vaikučiams – tikras prieglobstis.
Ir atėjo laikas, kai Lietuvos valdžia suprato, jog reikia investuot į bibliotekas, kad jos yra vienos svarbiausių kultūros įstaigų. Ir Jurbarko vadovams tapo aišku, kad be naujos bibliotekos jie neišsivers. Nuvažiavo rajono meras, šviesios atminties Aloyzas Zairys, į užjūrius, Švedijos miestą Ronneby, pamatė ten 2 tūkst. kvadratinių metrų miesto biblioteką, suprato, ką gali duoti bendruomenei tokia įstaiga, parvažiavo ir pasakė: „Dabar visas dėmesys bus skirtas mūsų bibliotekai“, gaila, kad nespėjo savo svajonės įgyvendinti, bet sėklą pasėjo. Ir liepė valdžios vyrai projektus rengti ir statybas pradėti.
Augo Lietuva, augo ir biblioteka. Nors ir buvo sunkumų dėl atsiradusios krizės, visų pastangų dėka STATĖ, STATĖ ir pagaliau PASTATĖ.
Štai dabar biblioteka turi tikrus savo ir visų jūsų namus. Teužtruko tik 75 metus.
Beliko tik padėkoti visiems, kurie pavertė šią pasaką realybe. Bėda ta, kad jų tiek daug, jog ir į jaučio odą nesurašysi, o jei ko nepaminėsi, tai dar žiū įsižeis…Todėl dėkoju visų bibliotekininkų, esamų ir būsimų skaitytojų, visų žmonių, kuriems reikia šviesos, vardu visiems, kurie darė žingsnius ir dėjo pastangas, kad ši biblioteka atsirastų.
Taigi pradedame šiuose tikruose bibliotekos namuose rašyti naują pasaką, kuri yra be pabaigos…